kalkėtos
vaikystės klyksmais
gėdingai bučiuoji
idealizuoton kakton -
aristokratiški principingi artimi.

pipete trapiai
lašindama
iškrypusių  karikatūrų
atspalvius
ženklini
būsimus esamus buvusius -
tikinčius.

blyksniais
žingsniuoji
išdarkytu grafiku –
atgarsiai susilieja

veidrodžių sugerta
palieki
žmogiškais lęšiukais
nematomą foną.

išvirkščia ugnimi
apsamanojant
sušluoji
išlepintų erezijų trupinius
nesavanaudiškai
paskleisdama pavėjui
pažint
dar garuojančią pasaulio
oazę.

įskiepytu
saulėlydžio dvelksmu –
bangomis
tolėji

auka kario negimusio –
veide,
susitaikusiam
nebeatsimerkti.

žemėj vietos užtektinai,
bet paukščiai skraido.

kaip kekšę apnuoginus sielą
slepiesi Užgavėnių kaukėmis –
velniai, raganos, vyrai.

abejingomis lūpomis
priglundi sukandi –
šerkšnas.

guli atviru dangum
užsiklojus
šalta – kenti – verta.

prieš pabundant iš realybės
atgimstu į save
suvokdamas iš kur atėjau,
bet ne kur einu.

regiu Tave
arklių,
lėkusių į mane -
nesustojusių,
persigandusiose akyse.

kvėpuodamas dulkėmis
atspindinčiomis mus -
gyvenu.

portretą manąjį
ryškini rašalu
neparašytų žodžių
iš knygų be viršelio.

keturkampius rėmus
išlaužai trikampiu -
vienas kampas man -
visad mėgsti būti viršesnė –
likę Tau.

gyvenimas prakeiktas
kubikas-rubikas,
jo spalvomis-manimi
žongliruoji
visomis kryptimis -
atgalinę seką
užmiršusi.

intymiai vėdindami
apsnūdusį orą
margai plasnoję
liūliuojantys žodžiai
mato mane
budelio,
pasigailėjusio aukos,
akimis –
įžvelgė trupinėlį artimybės.

*** *** ***

sukarpysiu brangiausias valandas,
trūkusias akimirką,
į minutes,
jautriausias išrinksiu
ir užkasiu gyliai po žeme -
prie visų joms ne vieta,
likusias suklijuosiu ašaromis širdies,
kad niekas neįtartų,
padėsiu prie kitų menkniekių
toliau dulkėt.
- – -
toj vietoj kaktusas bailus išaugo -
dabar aišku nuo ko
ir kodėl jie ginasi spygliais.

*** *** ***

išplėšiu skiautę iš
sesės vaikystės suknelės,
apjuosiu ja
niūriausius gyvenimo momentus,
dėl kurių kaltas aš pats,
juodu rašalu apipilsiu, kad
niekas nematytų gėdingiausių vaizdų -
tik tada galėsiu iškelta galva,
su kaspinu parištu ant kaklo,
vaikščioti iškėlęs plasnojančią trispalvę.
- – -
juodasis kaspinas – verta susimąstyti…

*** *** ***

sudaužysiu gyvenimo auklėtą langą,
aštrios šukės pasklis ant delnų,
pasiliksiu tik tas, pro kurias
matau mus kartu – kitos man nerūpi.
surinktąsias drebančiom rankom
palaidosiu jūroj -
paliksiu ilsėtis per amžius.
- – -
trauks žmonės geltonąjį lietuvių auksą,
kurį vadina gintaru, ir dalinsis juo
nepagalvodami, kad tai
mano gyvenimo nuotrupos.

*** *** ***

laikas tai nuolat tekantis  vanduo,
kurio tamsiausios srovės
vis užšąla į ledkalnius.
- – -
gyvenimas nėra kokį nusipiešiam
ant kalėdinio atviruko
tad ir ledo daugokai -
juk šiltųjų srovių mažiau, o kad
laikas toliau palaikytų sraunią vagą,
šaltąsias sroves nuvedam
tekėti kita kryptimi.
antarktida vadina
šią skausmu užburtą
kankinančio laiko
ledo išraiška vietą.

*** *** ***

graži diena tai laikas,
ant žydinčios žolytės
mylintis su vėju.
liūdesys  kaip lietus
gali užklupt netikėtai
ir tik nuo Tavęs priklauso
ar pasiėmei skėtį.
- – -
žmonės ne visąlaik sugeba
būt savarankiškais -
jiems reikia visapusiškos priežiūros.
tam ir atsirado žiniose
skiltis „orų prognozės“.

*** *** ***

laikas kaip saulė
kyla, leidžiasi, kyla, leidžiasi -
niekas to nepakeis,
duoda tiek, kiek pats mokėsi pasiimti,
nuolat šalia ir užtai nieko neprašo,
bet tik pažvelgi ir apakina.
- – -
norint pažvelgt į saulę Tau prireiks akinių.
pamatyti laiką prireiks laiko -
turbūt todėl retai ir susimąstom apie praeitį
nedarydami išvadų.

*** *** ***

liūdnas akimirkas paženklintas randais prieš miegą,
kai naktis baigia neatsakingai flirtuot su diena,
kad man nereiktų verkt ir veidas, kurį dar mato,
skaidria  neviltimi neužšaltų sugniaužei savyje,
atiduodi dalelę savęs, mane taip gindama,
kaip motina saugo sūnų nuo netinkamo pasaulio,
kurį įgaunu gražios dovanos pavidalu -
trūksta tik nuvalkiotos brangios etiketės,
šaukiančios paklusniai miniai nežinančiai kelio,
bet norinčiai eit – dar niekada nebuvai taip arti,
nors diena iš dar nuobodesnės dienos tikėjaisi,
dabar tereikia išdrįst – nuogai atsistot
prieš savo vadinamuosius niekingus priešus.

nebaigtuose eskizuose
šiurkščiai numaizoti
priešiškai nusiteikę
mėnesiai
skandins likusias,
dar nepamirštas dienas,
užtraukdami horizontą
paklydusiu šešėliu.

horizonte šmėžuojantys
blankūs siluetai
išsidėsto
jau pabodusia
žmogiškąja rikiuote.
tvarkingai išsiskaičiuoja -
mirtis, ne mirtis;
vienų rytojus aiškus -
su nuoskauda veide,
likusieji viltingai tiki
(kas jiems belieka).